Kadangi tai yra pagrindinis glaisto klijas, pakartotinai disperguojamų latekso miltelių kiekis turi įtakos glaisto sukibimo stiprumui. 1 paveiksle parodytas ryšys tarp pakartotinai disperguojamų latekso miltelių kiekio ir sukibimo stiprumo. Kaip matyti iš 1 paveikslo, didėjant pakartotinai disperguojamų latekso miltelių kiekiui, sukibimo stiprumas palaipsniui didėja. Kai latekso miltelių kiekis mažas, sukibimo stiprumas didėja didėjant latekso miltelių kiekiui. Jei emulsijos miltelių dozė yra 2 %, sukibimo stiprumas pasiekia 0182 MPA, o tai atitinka nacionalinį 0160 MPA standartą. Taip yra todėl, kad hidrofiliniai latekso milteliai ir skystoji cemento suspensijos fazė prasiskverbia į matricos poras ir kapiliarus, latekso milteliai porose ir kapiliaruose sudaro plėvelę ir tvirtai adsorbuojasi ant matricos paviršiaus, taip užtikrindami gerą sukibimo stiprumą tarp cemento medžiagos ir matricos [4]. Nuėmus glaistą nuo bandymo plokštelės, galima pastebėti, kad padidėjęs latekso miltelių kiekis padidina glaisto sukibimą su pagrindu. Tačiau, kai latekso miltelių kiekis viršijo 4 %, sukibimo stiprumo didėjimas sulėtėjo. Prie glaisto sukibimo stiprumo prisideda ne tik pakartotinai disperguojami latekso milteliai, bet ir neorganinės medžiagos, tokios kaip cementas ir sunkusis kalcio karbonatas.
Glaisto atsparumas vandeniui ir šarmams yra svarbus bandymo rodiklis, leidžiantis nuspręsti, ar glaistą galima naudoti kaip vidinių, ar išorinių sienų glaistą, kuris atsparus vandeniui. 2 pav. buvo tiriamas pakartotinai disperguojamų latekso miltelių kiekio poveikis glaisto atsparumui vandeniui.
Kaip matyti iš 2 paveikslo, kai latekso miltelių kiekis yra mažesnis nei 4 %, didėjant latekso miltelių kiekiui, vandens absorbcijos greitis mažėja. Kai dozė viršija 4 %, vandens absorbcijos greitis mažėja lėtai. Taip yra todėl, kad cementas yra glaisto rišamoji medžiaga, kai nepridedama pakartotinai disperguojamų latekso miltelių, sistemoje susidaro daug tuštumų. Įdėjus pakartotinai disperguojamų latekso miltelių, po pakartotinio dispergavimo susidaręs emulsinis polimeras gali kondensuotis į plėvelę glaisto tuštumose, užsandarinti glaisto sistemos tuštumas ir priversti glaistą dengti bei grandyti, kad po džiovinimo ant paviršiaus susidarytų tankesnė plėvelė, taip veiksmingai užkertant kelią vandens prasiskverbimui, sumažinant vandens absorbciją, todėl padidėja atsparumas vandeniui. Kai latekso miltelių dozė pasiekia 4 %, pakartotinai disperguojami latekso milteliai ir pakartotinai disperguojama polimerinė emulsija iš esmės gali visiškai užpildyti glaisto sistemos tuštumas ir sudaryti vientisą bei tankią plėvelę, todėl glaisto vandens įgeriamumo mažėjimo tendencija tampa tolygesnė didėjant latekso miltelių kiekiui.
Palyginus glaisto, pagaminto pridedant pakartotinai disperguojamų latekso miltelių arba be jų, SEM vaizdus, matyti, kad 3(a) paveiksle neorganinės medžiagos nėra visiškai surištos, yra daug tuštumų, kurios nėra tolygiai paskirstytos, todėl sukibimo stiprumas nėra idealus. Didelis tuštumų skaičius sistemoje leidžia vandeniui lengvai prasiskverbti, todėl vandens absorbcijos greitis yra didesnis. 3(b) paveiksle emulsinis polimeras po pakartotinio dispergavimo iš esmės gali užpildyti glaisto sistemos tuštumas ir sudaryti pilną plėvelę, todėl neorganinė medžiaga visoje glaisto sistemoje gali būti visiškai surišta ir iš esmės neturi tarpų, todėl gali sumažinti glaisto vandens absorbciją. Atsižvelgiant į latekso miltelių įtaką glaisto sukibimo stiprumui ir atsparumui vandeniui, taip pat atsižvelgiant į latekso miltelių kainą, tinkama 3–4 % latekso miltelių. Išvada: pakartotinai disperguojami latekso milteliai gali pagerinti glaisto sukibimo stiprumą. Kai jų dozė yra 3–4 %, glaistas pasižymi dideliu sukibimo stiprumu ir geru atsparumu vandeniui.
Įrašo laikas: 2023 m. liepos 19 d.